Praxodas

Niekas nesikūrė. Visada, kol buvau, buvau, kol esu, esu, kol būsiu tai būsiu. Ilgainiui visos šitos sąvokos bus pakeistos buvau, o dar vėliau ir buvau praras reikšmingumą. Bet šitai dar vadinama gyvenimu.

Muzika - hobis nuo mažens. Augta su Pink Floyd, Tangerine Dream ir kita psichodeline muzika, iki kurios išaugau tik supratimu, bet ne meistriškumu. Pirmieji barbenimai į pianino klavišus ilgam atmušė norą muzikuoti, pakolei begalinis poreikis skleisti garsą, o ne kalbą paėmė viršų.

Gana klausyti - tariau, ir 2004-aisiais metais ėmėmės (ne mėmės) už klaviatūrų ir pradėjom klibinti "saundfordžus" bei "skystus" maksiminius mikrofonus, o tą klibinimą pavadinom I.F.A., industrial frog attack.

Išgirdę mūsų muziką žmonės dažniausiai juokdavosi.
Ačiū Dievui, juokėmės ir mes.

Po kokių metelių (ar kiek mažiau) kolegai piliečiui IgnitOR pabodo medinės deformuotos kaladėlės, ir jis nuėjo kitais keliais, o aš likau prie semplerio "lentos" turėdamas tik mintį, o kartais pamesdamas ir ją.

Sunkūs laikai - "semplai" nesidėliojo, mintys "nesistojo", rankos sviro.

Kas gavosi, ką ištryniau, ko pats nesupratau - ir taip iki šiol. Vis dar sunkūs laikai, manęs "negraibsto" leidybinės firmos.

Įtempiu paskutines smegenų lasteles, bandydamas prisiminti dar kažką..

Matyt, tuo ir užbaigsiu.
Tašku.

(NESĄMONĖ - MANO MĖGSTAMIAUSI MILTELIAI)