Bio
Biografija standartinė, kaip ir kitų jų kartos muzikų, studijavo akademijoje, gyvena Vilniuje.
Galima tęsti?
O epitetai „tamtsos meistrai“, tik padeda kurti intrigą aplink jų kūrybą.
Kitiems nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nėr girdėta, kad kas nors taip sakytų Tombeck Donsteiner, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jie yra didžiausi „stagnatoriai“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.
Patys kūrėjai, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdami savo veikalams pavadinimus. Net ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimu “In Humane Diginitatis Oprobrium”. Pastarajam vis tiek tenka... Remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.
Kupini paslapties
Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais kupini aistrų ir paslapties.
Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.
Jie kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.
Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.
Priverčia pajusti
Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis...
.Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.
(Galva)
Galima tęsti?
O epitetai „tamtsos meistrai“, tik padeda kurti intrigą aplink jų kūrybą.
Kitiems nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nėr girdėta, kad kas nors taip sakytų Tombeck Donsteiner, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jie yra didžiausi „stagnatoriai“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.
Patys kūrėjai, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdami savo veikalams pavadinimus. Net ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimu “In Humane Diginitatis Oprobrium”. Pastarajam vis tiek tenka... Remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.
Kupini paslapties
Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais kupini aistrų ir paslapties.
Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.
Jie kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.
Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.
Priverčia pajusti
Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis...
.Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.
(Galva)
