Bio
Laba diena Mielieji,
neseniai išgirdau prašymą, įkelti informaciją apie prieš beveik dešimt metų gyvavusią grupę "Slėnis". Su malonumu nusprendžiau tai padaryti ir "sugįžti" tą dešimtmetį atgal...
šiuo metu, tinklapyje www.shilta.lt yra publikuojamas straipsnis apie "Slėnio" gyvavimą.. manau. jame puikiai perteikti esminiai "Slėnio" gyvavimo etapai... tad.. mielai šį straipsnį ikeliu čia :
"....Viskas sukasi ratu: audras keičia sausros, liūdesį – nenumaldomas džiaugsmas, mirtį – naujas gimimas. Tokie dėsniai neaplenkia net muzikos. Grupės kuriasi ir išsibarsto. Natūralu. Tik gaila, kad dauguma jų dėl mistiškų priežasčių miršta, nepalikdamos jokių ženklų apie savo egzistavimą.
Puikus pavyzdys – grupė „Slėnis“. Vienintelis pėdsakas, kurį galima rasti, trumputis 2000-ųjų metų rugsėjo 29 dienos „Šiaulių krašto“ straipsnis, raitytas Janinos Vansauskienės plunksnos. Jame kalbama, kad „Prieš ketverius metus Ramūno Kačerausko sukurtas dainas žinojo tik draugai. Vakarėliuose jo dainoms buvo pritariama dviem gitaromis ir fleita. Toks „akustinis variantas“ ir buvo „Slėnio“ pradžia. Ir nežinia, kiek dar vaikinai būtų tokiu būreliu muzikavę, jei ne netikėtas alytiškių grupės „Airija“ kvietimas koncertuoti kartu“. Teigiama, kad po netikėto pasiūlymo vaikinukai atsisakė kamerinio stiliaus, gitarų ir fleitos duetą sutvirtino žemais bosinės gitaros dažniais bei soft rock mušamųjų linija. Kvintetas, sulipdytas iš Ramūno Kačerausko (ritminė gitara ir vokalas), Arento Ruko (klasikinė gitara), Valdemaro Galvanausko (bosinė gitara), Dainiaus Tomkaus (fleita) bei Valdo Latono (mušamieji), paliko mažo miestelio, Pakruojo, koncertų sales ir pradėjo savo epopėją po respublikinius dainuojamosios poezijos konkursus bei mėgavosi turnė su „Airija“.
Po teigiamomis emocijomis trykštančių bisų, jie išleido debiutinį kompaktinį diską, jaunatviškos energijos ir savito susimąstymo kupinas dainas grojo radijo stotys, gerbėjų ratas augo, o optimistiškai nusiteikę gerbėjai pranašavo „Airijos“ populiarumą.
Tik nežinia, kodėl vieną gražią dieną viskas baigėsi. Kaip dauguma gerų dalyku, taip ir šis projektas nugrimzdo į užmarštį ir dabar keletos kompaktinių diskų pavidalų dulėja ištikimiausių gerbėjų fonotekose, tūno pageltusiose nuotraukose bei artimiausių draugų atmintyje.
Noriu ištaisyti šią padėtį, pristatydamas dvi „Slėnio“ muzikines kompozicijas. Šie darbai labiausiai žavi pučiamųjų linija, kurios galėtum klausyti ir be gitarų ar net būgnų partijos. Dar vienas įdomus reiškinys – dainų apgaulingumas. Ką tuo noriu pasakyti? Pirmais akordais sudaromas melancholijos įspūdis ir net nesitikima ją užaugsiant iki ritmingo šėliojimo. O šėliojimas preciziškai balansuojantis ties protingumo riba bei priverčiantis niūniuoti paprastus, bet taiklius priedainius.
Raskite bent keletą minučių ir išklausykite garsus, kurie privalo puikuotis garbingoje vietoje lietuviškos teisingos muzikos istorijoje.
P.s. „mano likimas nesibaigianti daina“.
Straipsnio autorius: Aivaras Ventis
Tai tiek trumpai.. Mielai atsakysiu į visus lankytojų klausimus.
neseniai išgirdau prašymą, įkelti informaciją apie prieš beveik dešimt metų gyvavusią grupę "Slėnis". Su malonumu nusprendžiau tai padaryti ir "sugįžti" tą dešimtmetį atgal...
šiuo metu, tinklapyje www.shilta.lt yra publikuojamas straipsnis apie "Slėnio" gyvavimą.. manau. jame puikiai perteikti esminiai "Slėnio" gyvavimo etapai... tad.. mielai šį straipsnį ikeliu čia :
"....Viskas sukasi ratu: audras keičia sausros, liūdesį – nenumaldomas džiaugsmas, mirtį – naujas gimimas. Tokie dėsniai neaplenkia net muzikos. Grupės kuriasi ir išsibarsto. Natūralu. Tik gaila, kad dauguma jų dėl mistiškų priežasčių miršta, nepalikdamos jokių ženklų apie savo egzistavimą.
Puikus pavyzdys – grupė „Slėnis“. Vienintelis pėdsakas, kurį galima rasti, trumputis 2000-ųjų metų rugsėjo 29 dienos „Šiaulių krašto“ straipsnis, raitytas Janinos Vansauskienės plunksnos. Jame kalbama, kad „Prieš ketverius metus Ramūno Kačerausko sukurtas dainas žinojo tik draugai. Vakarėliuose jo dainoms buvo pritariama dviem gitaromis ir fleita. Toks „akustinis variantas“ ir buvo „Slėnio“ pradžia. Ir nežinia, kiek dar vaikinai būtų tokiu būreliu muzikavę, jei ne netikėtas alytiškių grupės „Airija“ kvietimas koncertuoti kartu“. Teigiama, kad po netikėto pasiūlymo vaikinukai atsisakė kamerinio stiliaus, gitarų ir fleitos duetą sutvirtino žemais bosinės gitaros dažniais bei soft rock mušamųjų linija. Kvintetas, sulipdytas iš Ramūno Kačerausko (ritminė gitara ir vokalas), Arento Ruko (klasikinė gitara), Valdemaro Galvanausko (bosinė gitara), Dainiaus Tomkaus (fleita) bei Valdo Latono (mušamieji), paliko mažo miestelio, Pakruojo, koncertų sales ir pradėjo savo epopėją po respublikinius dainuojamosios poezijos konkursus bei mėgavosi turnė su „Airija“.
Po teigiamomis emocijomis trykštančių bisų, jie išleido debiutinį kompaktinį diską, jaunatviškos energijos ir savito susimąstymo kupinas dainas grojo radijo stotys, gerbėjų ratas augo, o optimistiškai nusiteikę gerbėjai pranašavo „Airijos“ populiarumą.
Tik nežinia, kodėl vieną gražią dieną viskas baigėsi. Kaip dauguma gerų dalyku, taip ir šis projektas nugrimzdo į užmarštį ir dabar keletos kompaktinių diskų pavidalų dulėja ištikimiausių gerbėjų fonotekose, tūno pageltusiose nuotraukose bei artimiausių draugų atmintyje.
Noriu ištaisyti šią padėtį, pristatydamas dvi „Slėnio“ muzikines kompozicijas. Šie darbai labiausiai žavi pučiamųjų linija, kurios galėtum klausyti ir be gitarų ar net būgnų partijos. Dar vienas įdomus reiškinys – dainų apgaulingumas. Ką tuo noriu pasakyti? Pirmais akordais sudaromas melancholijos įspūdis ir net nesitikima ją užaugsiant iki ritmingo šėliojimo. O šėliojimas preciziškai balansuojantis ties protingumo riba bei priverčiantis niūniuoti paprastus, bet taiklius priedainius.
Raskite bent keletą minučių ir išklausykite garsus, kurie privalo puikuotis garbingoje vietoje lietuviškos teisingos muzikos istorijoje.
P.s. „mano likimas nesibaigianti daina“.
Straipsnio autorius: Aivaras Ventis
Tai tiek trumpai.. Mielai atsakysiu į visus lankytojų klausimus.
